Važiuojant pro kaimus matosi akivaizdus skirtumas. Vieni laukai – sodriai žali, tankūs, vešlūs. Kiti – šalia, toje pačioje žemėje, bet kažkokie pavargę, išblyškę, retesni. Skirtumas ne visada dirvožemyje. Dažnai – tręšime.
Trąšos atrodo paprastas dalykas. Nupirkai, išbarstei, lauki rezultato. Bet tie, kurie gauna geriausius derlius, žino – čia yra mokslo, laiko ir niuansų.
Azotas: augalo variklis
Jei augalai būtų automobiliai, azotas būtų degalai. Be jo – niekas nevažiuoja. Su juo – viskas auga, žaliuoja, formuoja biomasę.
Azotas atsakingas už lapų ir stiebų augimą. Kai jo pakanka – augalas tamsiai žalias, tvirtas, energingas. Kai trūksta – lapai gelsta nuo apačios, augimas sulėtėja, derlius mažėja.
Bet azoto perteklius – irgi blogai. Augalas auga per greitai, audiniai minkšti, neatsparūs ligoms. Javai išgula, vaisiai skystesni, bulvės labiau serga. Per daug – ne mažiau blogai nei per mažai.
Todėl azoto trąšos augalams reikalauja tikslaus dozavimo. Ne „kuo daugiau, tuo geriau”, o tiek, kiek augalui reikia konkrečiu augimo tarpsniu.
Fosforas: šaknų ir sėklų elementas
Fosforas dirba po žeme ir reprodukcijoje. Jis skatina šaknų vystymąsi, žydėjimą, vaisių ir sėklų formavimąsi.
Pavasarį, kai augalai dar maži, fosforas kritiškai svarbus. Stiprios šaknys – stiprus augalas visą sezoną. Silpnos šaknys – visą vasarą vargsta, net jei vėliau tręšti.
Fosforo trūkumas matosi sunkiau nei azoto. Lapai įgauna violetinį ar rausvą atspalvį, augimas lėtas, bet ne taip akivaizdžiai kaip su azotu. Dažnai pastebima per vėlai.
Fosforas dirvožemyje juda lėtai. Išbarstytas ant paviršiaus – nepasiekia šaknų. Todėl geriausia įterpti į dirvą, arčiau šaknų zonos.
Kalis: atsparumo ir kokybės garantas
Kalis – trečias iš didžiųjų trejeto (N-P-K). Jo darbas – augalo atsparumas: šalčiui, sausrai, ligoms, kenkėjams.
Kai kalio pakanka – augalas tvirtesnis, derlius kokybiškesnis, geriau laikosi žiemą. Vaisiai ir daržovės skanesni, grūdai pilnesni.
Kalio trūkumas pasireiškia lapų pakraščių rudimu ir džiūvimu. Atrodo lyg nudegę nuo saulės, bet priežastis – mitybos disbalansas.
Lengvose, smėlingose dirvose kalio dažnai trūksta – jis išsiplauna su lietumi. Sunkiose molingose – kaupiasi geriau, bet ne visada pasiekiamas augalams.
Mikroelementai: mažos dozės, didelis poveikis
Azotas, fosforas, kalis – makroelementai, reikalingi kilogramais hektarui. Bet augalams reikia ir mikroelementų: geležies, cinko, mangano, boro, vario, molibdeno.
Jų reikia gramais, bet be jų – problemos. Boras būtinas žydėjimui – be jo žiedai neužsimezga. Cinkas veikia augimo hormonus. Geležis – chlorofilo gamybą.
Mikroelementų trūkumas dažnai neatpažįstamas. Augalas auga, bet kažkas ne taip. Derlius mažesnis nei tikėtasi, kokybė prastesnė, ligos kamuoja dažniau.
Dirvožemio tyrimai parodo, ko trūksta. Be jų – spėliojimas. Su jais – tikslingas tręšimas.
Laikas: kada trąša veikia geriausiai
Ta pati trąša, išbarstyta skirtingu laiku, duoda skirtingą rezultatą. Laikas – pusė sėkmės.
Azotas efektyviausias pavasarį ir ankstyvą vasarą, kai augalai intensyviai auga. Vėlyvas azoto tręšimas javams – prastas: grūdai blogiau noksta, išgulimo rizika.
Fosforas ir kalis – geriausia rudenį arba anksti pavasarį, kad iki vegetacijos pradžios pasisavintų dirvoje.
Tarpiniai tręšimai vegetacijos metu – papildymas, kai augalas parodo trūkumo ženklus. Bet pagrindinė dozė turėtų būti suplanuota iš anksto.
Trąšų formos: granuliuotos, skystos, lėto veikimo
Granuliuotos trąšos – klasika. Lengva barstyti, lengva skaičiuoti, veikia kelis mėnesius.
Skystos trąšos – greitas pasisavinimas per lapus arba laistymo sistemą. Idealios, kai augalui greitai reikia pagalbos. Bet efektas trumpesnis.
Lėto veikimo trąšos – specialiai padentos granulės, kurios tirpsta palaipsniui. Vienas tręšimas veikia kelis mėnesius. Patogiau, bet brangiau.
Renkantis kokybiškos trąšos augalams, verta galvoti ne tik apie sudėtį, bet ir apie formą. Kas tinka vienam atvejui – netinka kitam.
Dirvožemio rūgštingumas: ignoruojamas veiksnys
pH – skaičius, kurį daugelis ignoruoja, bet kuris lemia viską. Jei dirvožemis per rūgštus – trąšos neveikia, net jei jų pakankamai.
Optimali pH daugumai augalų – 6,0-7,0. Rūgščioje dirvoje (pH < 5,5) fosforas ir daugelis mikroelementų tampa neprieinami augalams. Tręšiate, bet augalas negauna.
Kalkinimas – būdas pakelti pH. Tai ne greitas procesas, bet būtinas prieš tikintis rezultatų iš tręšimo.
Dirvožemio tyrimas – investicija, kuri atsiperka. Geriau kartą ištirti ir žinoti, nei kasmet spėlioti ir švaistyti pinigus trąšoms, kurios neveikia.
Dažniausios klaidos
Per daug azoto pavasarį – augalai auga per greitai, silpni, neatsparūs. Geriau mažesnėmis dozėmis kelis kartus nei viską iš karto.
Tręšimas ant sausos žemės – trąšos guli ant paviršiaus, neištirpsta, neveikia. Geriausia prieš lietų arba po jo.
Vienodas tręšimas kasmet – dirvožemis keičiasi, augalų poreikiai skirtingi. Prieš penkerius metus veikusi schema gali nebeveikti.
Pigiausia trąša – ne visada ekonomiškiausia. Jei pasisavinimas 50 procentų vietoj 80 – mokate už tai, kas lieka dirvoje nenaudojama.
Stebėjimas: augalai kalba
Geriausias diagnostikos įrankis – akys. Augalai rodo, ko jiems trūksta, tik reikia mokėti skaityti ženklus.
Geltonėjantys apatiniai lapai – azoto trūkumas. Violetinis atspalvis – fosforo. Rudi lapų pakraščiai – kalio. Gelsvos dėmės tarp gyslų – geležies arba magnio.
Stebėti reikia reguliariai, ne tik kai problemos akivaizdžios. Ankstyvas reakcija – mažesnė žala. Vėlyvas – jau prarasti derliai.
Tie, kurie gauna geriausius rezultatus, savo laukus stebi kaip gydytojai pacientus. Reguliariai, atidžiai, reaguodami į pirmuosius simptomus.